Justas Šaltinis

Daugeliui investuotojų tikriausiai teko girdėti apie sausio efektą (ang. January effect) – mėnesį pasižymintį akcijų kainų augimu, investuotojams gruodžio mėnesį parduodant nepelningas akcijas siekiant susimažinti mokestinį pelną. Vadinasi, investuotojai, pardavę akcijas gruodžio pabaigoje, dažniausiai įsigyja tų pačių (ar kitų) akcijų artimiausiu laiku ir taip bendras akcijų kursas pakyla.

Ar šis efektas egzistuoja ir mūsų vietinėje Vilniaus VPB? Norėdami įsitikinti, panagrinėkime trijų metų OMX-V grafiką: matome, kad net du iš trijų kartų indekso reikšmė pakilo sausio mėnesį:

Analizuojant ilgesnio laikotarpio grafiką pastebėtume dar daugiau teigiamų investicinių grąžų sausio mėnesį, tad galėtume teigti, kad sausio efektas egzistuoja ir Vilniaus akcijų biržoje. Bet vertėtų pastebėti, kad pakilimas dažniausiai būna pirmosiomis sausio mėn. dienomis…

Šį efektą taip pat pratestavau ir su kasdieninėmis grąžomis indeksams S&P 500 ir OMXV naudodamas beveik 10 -ies metų duomenis:

Vidutinė kasdieninė grąža sausio mėnesį S&P 500 indeksui yra net 10 kartų didesnė nei kitiems vienuolikai mėnesių, o tuo tarpu OMX-V vidutinė kasdieninė grąža sausio mėnesį siekia 0.13%. Kitiems vienuolikai mėnesių ji sudaro tik 0.04%, tad grąža yra net tris kartus didesnė, o standartinis nuokrypis sausio mėn. yra mažesnis abiems indeksams.

Pabaigoje –  dieninių grąžų išsidėstymas sausio mėnesiais.

Paspauskite ant paveiksliuko norėdami jį padidinti.

Nuoširdžiai sveikinu visus  tinklaraščio skaitytojus su Šv. Kūčiomis ir Kalėdomis, bei nenumaldomai artėjančiais Tigro metais. Linkiu, kad artimiausios šventės būtų pačios jaukiausios ir linksmiausios, o Naujieji metai kupini pozityvizmo, energijos ir ryžto pasiekti savo užsibrėžtų tikslų!

Sėkmingų visiems metų!

P.S. Dar kartą norėjau širdingai padėkoti visiems užpildžiusiems anketą.:)

Pasibaigus rinkos tyrimų kursui SSE Rygoje, nusprendžiau padaryti mini tyrimą tarp blog’o skaitytojų.

Norėčiau paprašyti savo skaitytojų užpildyti trumpą apklausą(užtruksite max 2min), kuri yra anoniminė ir skirta tik jos autoriui, norint susipažinti su blog’o skaitytojais. Jos rezultatai bus naudojami tik autoriaus ir jo blog’o tobulinimo tikslams.

Apklausą rasite paspaudę čia.

Būsiu dėkingas, o rezultatai gali būti naudingi ir jums ;)

Šarpo rodiklis yra vienas iš penkių techninių rizikos rodiklių (alpha, beta, standartinis nuokrypis, R^2) naudojamų įvertinti investicijų rezultatus prisiimant tam tikrą riziką. Jis parodo, ar investicijų grąžą nulėmė tinkamai priimti investavimo sprendimai, ilgametė patirtis ar tiesiog priimti aukštesnė rizika. Situacija, kai Šarpo rodiklis yra žemiau vieneto, rodo, kad fondo valdytojui nepavyko sugeneruoti didesnės grąžos už prisiimtą riziką. Praktikoje rodiklis naudojamas tų pačių regionų ar sektorių fondų rezultatams palyginti. Naudojant skirtingų laikotarpių duomenis, šis rodiklis gali smarkiai skirtis, nes fondas galėjo išgyventi tik kritimo periodą arba priešingai. Šarpo rodiklis apskaičiuojamas iš fondo sugeneruotos grąžos atimant grąžą iš nerizikingos investicijos (valstybės obligacijos, indėlis banke…).

Norint padaryti elementarią statistinę analizę, galima pasinaudoti 95% pasitikėjimo lygmeniu (confidence level), kas reikštų, kad prie vidutinės fondo grąžos reikėtų pridėti ir atimti ~2 (1.96) standartinius nuokrypius ir gautume tikėtiną investicijų grąžos intervalą.

Savo mini analizei naudojau duomenis iš NASDAQ OMX fondų centro ir į skaičiavimus įtraukiau visus akcijų fondus, veikiančius ilgiau nei vieneri metai, todėl iš analizės iškrito keli naujai įsteigti Ūkio banko fondai. Nerizikinga investicija pasirinkau 5 metų Lietuvos vyriausybės obligacijas, kurių vidutinė grąža 5% (gal kas iš ekspertų galėtų pasakyti kaip tinkamai pasirinkti šį dydį, t.y. kurių metų imti ir kokios trukmės?)

Rezultatai žemiau:

Kaip matome iš pateikto grafiko, tik keli fondai sugebėjo sugeneruoti teigiamą Šarpo rodiklį, kas rodo fondo sugebėjimą sugeneruoti didesnę grąžą nei siūlė nerizikinga investicija. Gaila, bet ir didžiausias rodiklis yra mažesnis už vienetą, kas simbolizuoja, kad prisiimta rizika buvo didesnė už galutinę grąžą. Bet manau, kad kitaip nelabai ir gali būti šiuo kriziniu laikotarpiu, kai lėšos traukiasi iš akcijų rinkų, o jų kainos dramatiškai krenta…

Tačiau Šarpo rodiklio trūkumas, kad į jo skaičiavimą įtraukiamas ir svyravimas į viršų, kas neturėtų būti svarbu investuotojams. Todėl tinkamesnis yra Sortino rodiklis, kurio formulė labai panaši į Šarpo rodiklio, tik vietoj standartinio nuokrypio naudojamas neigiamas standartinis nuokrypis. Paskaičiavau ir šį rodiklį, rezultatai maksimaliai skyrėsi tik 0.06. Visgi norint gauti tikslesnius ir praktiškesnius rezultatus patartina naudoti Sortino rodiklį.

Tikriausiai kiekvienam teko girdėti apie Zimbabvę, šalį, turėjusią vieną iš didžiausių hiperinfliacijų pasaulyje. Nors neabejotinai graži ir įspūdinga šalis XX amžiaus pabaigoje turėjo efektyvų valdžios aparatą ir buvo pripažįstama kaip pažangiausia to kontinento valstybė, tačiau viską sugebėjo sugadinti vienas žmogus – Robert Mugabe, Zimbabvės prezidentas, kuriam bevaldant ir prasidėjo chaosas.

Didžiausias Zimbabvės prekybos partneris buvo ir yra Pietų Afrika, iš kurios būdavo gaunama užsienio valiutos už eksportuojamus mineralus, agrokultūros produktus, taip pat iš turizmo ir kasybos sektoriaus, pastarasis buvo ypač pelningas. Iki problemoms prasidedant, ekonomikos augimas siekė 4-5 procentus per metus.

Ekonomikos nuosmukis

Vienu metu šalis turėjo daugiau problemų nei sugebėjo sutvarkyti jos valdžia: sausra, nustekenusi agrokultūros sektorių, Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) spaudimas vykdyti įsipareigojimus už suteiktą paramą, karas su Kongu, išeikvojęs ir taip merdėjančiai ekonomikai reikalingas lėšas, ir galiausiai 4000 baltųjų ūkininkų iškėlimas po neaiškaus ir nesąžiningo žemės plotų perskirstymų 2000 – aisiais.

Privatus verslas tapo smarkiai suvaržytas dideliais mokesčiais ir įvairiais tarifais ir tapo nekonkurencingas ir dėl stipraus valstybinių įmonių subsidijavimo. Valdžios išlaidos siekė net 56% GDP, ir buvo finansuojamos spausdinant pinigus, kas ir sukėlė hiperinfliaciją. Darbo rinka buvo griežtai kontroliuojama, darbuotojo samdymas ir atleidimas tapo ypač sudėtingas procesas (pavyzdžiui norint atleisti darbuotoją jam reikia sumokėti net ~532 savaičių darbo užmokesčio išmoką).

1998 metais infliacija nuo buvusios 32%, 2007 metų gale jau siekė 150,000% (TVF apskaičiavimas) o piką pasiekė 2008 –tųjų liepos mėnesį – 231,000,000%. (remiantis oficialia statistika). Po tokių infliacijos šuolių nebetiko ir senos kupiūros, tad jas teko pakeisti naujomis: 100 milijardų Zimbabvės dolerių kupiūra. 2008-tųjų lapkritį neoficialiais duomenimis infliacija siekė 516 kvintilijoną procentų; kitaip tariant, kainos padvigubėdavo kas 1.3 dienos (didesnė infliacija buvo tik Vengrijoje 1946 metais, kai kainos padvigubėdavo kas 15 valandų).

2005 metais valdžia leido sugrįžti baltiesiems ūkininkams, tačiau jų buvusios derlingos žemės nebeliko.Valdžia situaciją švelnino 2007-aisiais, kai leido pasirašyti ilgalaikius žemės nuomos kontraktus su ūkininkais, tačiau greitai valdžia pakeitė savo požiūrį ir žėmės plotai vėl buvo konfiskuoti.

2005 metais vidutinio Zimbabvės gyventojo perkamoji galia nukrito iki 1953 metų lygio, o per visą Zimbabvės egzistavimo laikotarpį savo valiutą pervertino daugiau nei 100 kartų, o skirtingų valiutų paskutinį dešimtmetį buvo net keturios. Taip pat vienas iš įdomesnių, bet ir liūdnesnių demografinių faktų: 1990 m. vidutinė gyvenimo trukmė siekė apie 60 metų, tačiau dabar ji yra vos 33 metai.

Kaip buvo sustabdyta hyperinfliacija?

Skatinant ekonomiką ir stabdant infliaciją 2009m sausio 1d. šalies valdžia nusprendė įsivesti US dolerį (dolerizacija), kaip teisėta atsiskaitymo valiutą, o 2009m. liepos 1d. oficialiai sustabdytas Zimbabvės dolerio galiojimas ir šalyje pradėti plačiai naudoti US doleriai kartu su kitomis valiutomis naudojamomis prekybai. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo – tik pradėjus naudoti dolerius, infliacija nukrito žemiau nulio. Nors tai ir teigiama naujiena, tačiau užsienio investuotojai vis dar įtariai žiūri į šią šalį dėl įstatymų, neužtikrinančių užsienio investicijų saugumo.