Rgp 2

the_big_short Pirmąkart su Michael Lewis susidūriau daugiau kaip prieš metus, beskaitydamas pirmąją, daug vidinės informacijos apie investavimą, finansų rinkas ir bankininkų gyvenimą atskleidžiančią knygą – „Liar’s Poker“. Perskaitęs ją, likau sužavėtas autoriaus rašymo stiliumi ir sveikintinu sarkazmu, tad šiais metais aptikęs begalę teigiamų atsiliepimų apie naująjį jo krizinį kūrinį – The Big Short, – nusprendžiau nedelsiant jį ir perskaityti.

Knygoje pasakojama apie rizikos fondų (ang. hedge fund) valdytojus, kurie teisingai numatę besikuriantį nekilnojamo turto kainų burbulą ( tiesa, kiek per anksti), bando iš jo pasipelnyti. Tačiau eiti prieš šventai įsitikinusią minią nėra lengva, kaip ir įtikinti savo fondo investuotojus, tikinčius NT kainų kilimu, tuo, kad žadi uždirbti solidžią investicijų grąžą su išvestiniais instrumentais, draudžiančiais nuo NT kainų kritimo. Pamatę, kad dalis investuotojų jau nori pasitraukti iš fondo, valdytojai imasi kitos taktikos ir laikinai užšaldo lėšas fonde prisidengdami nelikvidžiu turtu, taip stengdamiesi išlošti laiko ir tikėdamiesi, kad NT kainos pradės čiuožti žemyn. Valdytojai taip pat dalyvauja konferencijose, kurių pagrindinė tema – investavimas į antrinės paskolų rinkos vertybinius popierius. Joje jie bando ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl tikėtis NT kainų kritimo būtų klaida. Tačiau uždavę kelis paprastus klausimus, jie greitai supranta, kad investuotojai gyvena gilioje euforijoje ir visiškai nesupranta, į kokios prastos kokybės vertybinius popierius jie investuoja.

Taip pat pasakojama ir apie  aplaidų kreditų reitingavimo agentūrų darbą vertinant išvestinių finansinių instrumentų, sudarytų iš antrinių būsto paskolų (ang. subprime mortgage loans), riziką. Agentūros „pataikaudavo“ didiesiems investiciniams bankams ir per daug nesigilindamos suteikdavo aukštus reitingus CDO instrumentams. Kreditų vertinimo modelius žinojo visi bankai, tad pagal tai jie ir surinkdavo pavienes paskolas, kad jas vėliau išdalinus į skirtingas rizikos grupes būtų pasiekti reikiami reitingai, pagal kuriuos besąlygiškai jais tikintys užsienio investuotojai  pirkdavo šiuos instrumentus.

Tad, jeigu jums dar neteko skaityti knygos  apie pagrindines pasaulinės finansų krizės priežastis, tai Michael Lewis knyga „The Big Short“  bus puikus pasirinkimas.

Lie 7

Read the rest of this entry »

Geg 16

Puikus savaitgalio skaitinys  „Kur klientų jachtos?“ (ang. Where are the Customers’ Yachts ?) priskiriamas prie klasikinių knygų apie investavimą ir darbą Wall Street’e. Knygos autorius Fred Schwed dirbo traderiu, tačiau į savo darbą ir į šią sritį nežiūrėjo rimtai. Nepaisant to, kad knyga parašyta 1940 metais, išdėstyti pastebėjimai apie prekeivius akcijomis ir akcijų rinkas tinkami ir šiandienai.

Knygos pavadinimas kilęs iš senos istorijos apie turistą New York’e, kuris žavėjosi bankininkų ir maklerių jachtomis, tačiau po to naiviai paklausęs, kur yra klientų jachtos, jis atsakymo nesulaukė, nes jų tiesiog nebuvo.

Autorius pateikia vieną iš klasikinių istorijų apie tai, kaip tapti akcijų rinkų ekspertu: „…surinkti 100,000 investuotojų ir vieniems patarti pirkti akcijas, kitiems parduoti. Vieniems nusišypsos sėkmė ir jie uždirbs pelno, o kiti nusigręš nuo jūsų. Tada likusiems 50,000 investuotojų vėl siūlykite pirkti arba parduoti… ir kartokite šį procesą tol, kol liks keliasdešimt žmonių, kurie uždirbo iš jūsų „patarimų“. Tada jau galite siūlyti savo paslaugas kaip akcijų rinkų guru, nes kas daugiau gali neklysdamas pasakyti, kaip judės akcijų kainos 7 ar daugiau kartų iš eilės.“

Taip pat, pateikiamas nesenstantis investavimo patarimas, kuris gali atnešti turtus… Kaip ir dauguma kitų genialių idėjų, ši taip pat yra paprasta:

„Akcijų rinkoms smarkiai kylant ir visiems šnekant apie akcijas, tai puikiausias laikas parduoti visas turimas akcijas ir įsigyti konservatyvių obligacijų. Be jokių abejonių, akcijų kaina dar pakils, bet tai ne problema: tiesiog lauk ateinančios rinkų korekcijos (depresijos), kuri ateis vėliau ar ankščiau. Kai depresija ar netgi panika virsta katastrofa, parduok savo turimas konservatyvias obligacijas (tikriausiai nuostolingai) ir nusipirk akcijų. Žinoma, jos dar pakris, bet nekreipk dėmesio ir lauk kito akcijų rinkos bumo. Kartokite šią procedūrą tol, kol esate gyvi, ir nematysite jokių problemų.“

Aišku, šitas patarimas teoriškai atrodo gražiai, tačiau investuotojai visada susiduria su žmogiškaisiais veiksniais ir sunkumu laiku nustatyti kritinę ribą.

Taip pat pralinksmino knygoje pateikti klausimai norintiems sužinoti, ar jie tikrai gali būti rimtais finansininkais (Skaitykite iki klaustuko ir atsakykite iškart. Jeigu delsiate atsakyti, tai reiktų laikyti neteisingu atsakymu):

  1. Do you perceive quite clearly what is the objection to playing a roulette wheel that has two zeros on it ? ( if not, don’t bother to be a financier, be a roulette player)
  2. If a man has tossed a coin „Heads“ four times in succession, which do you think he is more likely to toss the fifth time, heads or tails ? (if you think he is more likely to toss either heads or tails, look into the interior-decorating game, you have that instinctive type of mentality which might do very well at that)
  3. If a stock which is not paying any dividend is split two for one, how much good does that do the stockholder? (If you think it does him any real good, come down and join our sales department, but steer clear of our trading department)
  4. What is the primary purpose of a business enterprise ?

Apibendrinant, tai puikus savaitgalio skaitinys, kuris nevargins jūsų, o ir privers pasijuokti, todėl rekomenduočiau jį visiems, kam patinka skaityti finansines knygas.

Bal 30

Vienas iš geriausių pasirenkamųjų kursų SSE Rygoje – derybos ir konfliktų sprendimas (ang. Negotiation and Dispute Resolution), kurio metu galėjome susipažinti ne tik su teorija, bet ir praktiškai išbandyti ir įsisavinti įgautas žinias derantis dėl fiktyvių interesų ar tikslų.

Be atskirtų straipsnių derybų tema, turėjome galimybę perskaityti ir R. Fisherio knygą „Getting to Yes“, kuri yra pripažinta bestseleriu ir viena iš geriausių knygų apie derybas. Kad patarimai duoti šioje knygoje ilgiau išsilaikytų, o galbūt praverstų ir skaitytojams, šiandien ją ir trumpai pristatysiu savo tinklaraštyje.

„Getting to Yes“ yra gidas apie derybas, paremtas principiniu derybų stiliumi, kuris buvo išplėtotas Harvardo derybų projekte. Šiuo derybų metodu siekiama pasiekti win-win situaciją, kai iš derybų gaunama abipusė  nauda. Knygoje aptariami keturi pagrindiniai šio metodiko elementai:

  1. Atskirti žmones nuo problemų
  2. Koncentruotis ties interesais, o ne pozicija
  3. Sukurti sprendimą abipusei naudai pasiekti
  4. Reikalauti naudoti objektyvius kriterijus.

Knygoje teigiama, kad pagrindinė derybų problema – manymas, kad laikantis pozicijos gali išlošti daugiau, o jeigu tu nusileisi savo oponentui, tu praloši, o jis laimės. Iš tikrųjų galima likti nuolaidžiam savo oponentui, tačiau būti griežtiems esamų problemų atžvilgiu – to būtent ir siekiama principinėmis derybomis.

Atskirti žmones nuo problemų.

Derybose emocijos ir ego gali padaryti didelę žalą ir neleisti pastebėti kitos pusės pozicijos ir vietoje susitarimo, kuris atneštų abipusės naudos, jūs tik dar labiau siekiate sustiprinti savo poziciją. To išvengti padeda aiškus bendravimas (+ kitos pusės išklausymas), problemos suvokimo išsiaiškinimas, emocijų supratimas ir  eliminavimas.

Koncentruotis ties interesais, o ne pozicija.

Šiame etape jūs turite išsiaiškinti vienas kito tikrus interesus, slypinčius po tam tikra pozicija, kurios kita pusė įsikibusi laikosi. Dėl to svarbu klausinėti norint išsiaiškinti tikruosius oponento siekius, o taip pat supažindinti su savaisiais.

Sukurti sprendimą abipusei naudai pasiekti

Šiame žingsnyje derybininkai turėtų paskirti šiek tiek laiko ir sugalvoti potencialių, alternatyvių sprendimų, kurie patenkintų abiejų pusių interesus ir būtų pasiekta abipusė nauda. Tai galima padaryti brainstorminant, vystant esamus pasirinkimus ir ieškant abiems pusėms priimtino sprendimo.

Reikalauti naudoti objektyvius kriterijus.

Galų gale, jūs turite naudoti bendrai priimtinus ir objektyvius kriterijus priiminėjant sprendimą. Svarbiausia – teisingi standartai ir procedūros

Apačioje pateikiu paveiksliuką, kuris apibendrina tris derybų stilius: švelnus (soft), kietas (hard) ir principingas (principled). Pastudijavę jį, tikriausiai rasite ir savo derybų stilių.

derybos

Knygoje taip pat ganėtinai didelis dėmesys skirtas „BATNA“ (Best Alternative To Negotiated Agreement) temai. Norint apsaugoti save nuo permokėjimo ar nepelningo sandorio, reikia žinoti savo BATNA arba alternatyvą, kuri būtų tarsi minimali priimtina riba esamoms derybų sąlygoms (pvz.: derantis turguje dėl bulvių kainos, jūsų BATNA būtų kaina, kurią siūlo kiti prekybininkai, tad jeigu kiti siūlo 1Lt/kg, o jūs pradedate derėtis nuo 1.1lt ir jums nenuleidžia daugiau nei 10ct, jūs galite eiti pas kitą prekybininką ir pirkti už mažesnę kainą). Kuo patrauklesnė jūsų BATNA, tuo daugiau derybinės galios jūs turite ir galite paveikti galutinį sprendimą.

Knygos pabaigoje pateikiama 10 dažniausių derybose pasitaikančių problemų ir patarimai, kaip to išvengti.

Norintiems dar daugiau sužinoti apie derybas, bet tingintiems skaityti visą knygą, siūlau panagrinėti knygą apibendrinantį mind map.

O galbūt turite ir kitokių patarimų ? Jeigu taip – būtų malonu juos išgirsti komentaruose.

Spa 13

Pasibaigus tarptautinių finansų kursui ir prasidėjus ne visai įtraukiančiam verslo etikos kursui, pradėjau ir pabaigiau skaityti antrąjį Tim Harford kūrinį „The logic of Life: the Rational Economics in Irrational World“. Trumputį aprašymą apie pirmąjį, „The Undercover Economist“, galima rasti čia. Knygą lengva skaityti, o ir išliekamosios vertės ji šiek tiek turi, tad rekomenduočiau ją kaip laisvalaikio skaitinį po darbo ar paskaitų. Vienintelis minusas tas, kad knygoje paliečiama daug įvairiausių istorijų, ir perskaičius visą knygą, dalis jų tiesiog pasimiršta…

Šioje knygoje autorius diskutuoja, kodėl jūsų viršininkui yra permokama, koks ryšys tarp santuokos ir darbų pasiskirstymo, kaip teisingai išdėstyti kasininkus parduotuvėje norint padidinti kasų efektyvumą, kada yra racionalu atlikinėti nusikaltimą, apie seksą ir apsisaugojimo priemonių naudojimą, ir kaip tai veikia prostitučių kainas; kodėl homo sapiens nugalėjo neantardaliečius, kaip susiję technologijų vystymosi sparta ir gyventojų skaičiaus augimas, žmogaus odos spalva ir priėmimas į darbą,  būsto bei gyventojų pakraipa (!), ir dar daug įvairiausių dalykų…

Analizuodamas super-marketų kasininkų darbą, autorius priėjo prie išvados, kad kolegos dirbs greičiau, jeigu už jo sėdės greičiau dirbantis kolega ir matys jo greitus ar lėtus veiksmus. Tačiau tyrimas parodė, kad kolega neskuba greičiau dirbti, jeigu mato, kad priekyje sėdintis darbuotojas dirba greičiau. Išeitis: darbuotojus į kasas skirstyti pagal greitį taip, kad lėčiausi būtų priekyje, o juos stebėtų vis greitesni darbuotojai. Analizė parodė, kad pritaikius šią strategiją, vienas iš super-marketų būtų sutaupęs virš 125’000 valandų darbo, arba 52 mln. dol.

Kitame tyrime buvo bandoma nustatyti, ar yra diskriminuojami skirtingų rasių žmonės priimant į darbą. Buvo sukurta daugybė fiktyvių CV su išgalvotais baltaodžiams ir juodaodžiams būdingais vardais, kurie buvo išsiuntinėti į bendroves, siūlančias darbo vietą. Kad juodaodžiai sulauktų daugiau skambučių dėl darbo, jų CV buvo pagražinti, juose buvo daugiau patirties ir įgūdžių įrašų.  Tačiau paaiškėjo, kad Amerikoje diskriminacija vis dar aktuali tema, nes baltaodžiai su vidutiniu CV sulaukė daug daugiau skambučių dėl darbo nei juodaodžiai su stulbinančiais CV…

Taigi, jeigu jus domina tokie ir panašūs tyrimai, rekomenduoju perskaityti šią knygą, bet jeigu dar neskaitėte The Undercover Economist, pradėkite nuo jos.

« Previous Entries