Justas Šaltinis

Tikriausiai daugeliui ne paslaptis, kad valstybės valdomos įmonės (VVĮ) pastaraisiais metais turėjo naudotis banko, pasiūliusio mažiausius įkainius ir didžiausias palūkanas, paslaugomis. Atrenkant nugalėtoją viešųjų pirkimų konkursuose kredito ir rizikos veiksniai neturėjo didelio svorio, tad daugelį jų tuomet laimėjo didžiausias palūkanas siūlęs AB bankas „Snoras“. Tokie laimėti „geriausių“ sąlygų konkursai ne vienai VVĮ ir savivaldybei kainavo milijonus litų.

2011 m. Ūkio ministerijos paskaičiavimais, visas valstybės sektorius (savivaldybės, valstybės institucijos ir valstybės valdomos įmonės) laikė virš 300 mln. Lt indėlių (neišskirta dalis virš 100 tūkst. EUR). Kodėl valstybės sektorius laikė tokią didelę indėlių sumą, kai Vyriausybė skolinosi tarptautinėse rinkose už obligacijas mokėdama daug didesnes palūkanas, nei mokėjo dabar jau BAB bankas „Snoras“ už kredito likučius, lieka atviras klausimas.

Vienas iš labiausiai tikėtinų atsakymų –pasitikėjimo trūkumas tarp tų pačių valstybės sektoriaus dalyvių. Paskolinus laikinai nenaudojamas lėšas gali jų ir nebeatgauti, o numatytas kapitalines investicijas atidėti. Kita teorija – koordinacijos stygius valstybiniame sektoriuje, t.y. bendro vaizdo nematymas ir nežinojimas, kiek laisvų pinigų ir indėlių turi kuri įmonė ar įstaiga.

Matydama milžiniškus BAB bankas „Snoras“ indėlių operacijos nuostolius ir sistemos trūkumus, Finansų ministerija suskubo pakeisti įstatymą ir leisti valstybei tiesiogiai skolintis iš VVĮ. Tačiau VVĮ neprivalės, o tik galės skolinti valstybę atstovaujančiai Finansų ministerijai, o tai palieka gana didelę pasirinkimo laisvę, kuri kartais yra itin žalinga.

Remiantis Ūkio ministerijos duomenimis, vien 2011 m. gruodžio 31 d. VVĮ balanse buvo apie 657 mln. Lt pinigų ir jų ekvivalentų, o kokios sumos guli indėliuose pasislėpusios už „Kitas trumpalaikis turtas“ balanso eilutės (2011.12.31 –  1 227 mln. Lt)  – galima tik paspėlioti. Žinoma, viso banke esančio pinigų likučio niekada negali paskolinti (apyvartinio kapitalo palaikymas), tačiau tikiu, kad dalį šių pinigų būtų galima kelioms savaitėms „priparkuoti“ prie Finansų ministerijos sąskaitų.

Naudojantis tiesioginiu skolinimusi, Finansų ministerijai būtų galima sutaupyti ženklią sumą, nes vietoje kuklių palūkanų iš bankų už sąskaitų likučius, būtų galima šiek tiek atitolinti vis dar brangų skolinimąsi tarptautinėse finansų rinkose. O svarbiausia – sumažėtų kredito rizika, ir pinigai nebūtų prarasti. Sutikime, jeigu valstybė bankrutuotų, kelių įmonių balansų pokyčiai jau mažai ką pakeistų.

Kitas dalykas – jeigu pinigai bendrovei nebereikalingi ir kasmet dedami į indėlius, ar nevertėtų jų grąžinti akcininkams dividendų pavidalu? Juk bendrovės vadovybė turėtų tenkinti akcininkų interesą – didinti bendrovės vertę, į kurios sampratą įeina ir nenaudojamų (ir neplanuojamų naudoti) laisvų piniginių lėšų išmokėjimas akcininkams. Juk dažnai reikalaujama akcininko grąža viršija 10%, o bankas už indėlį moka vos kelis procentus. Norėtųsi išsamesnių duomenų, kuriuose matytųsi, kokios sumos kiekvienais metais „kabo“ indėliuose, ir koks buvo vidutinis sąskaitų likutis ataskaitiniais periodais. Tik turint šią informaciją galėtume paskaičiuoti, kokią sumą pavyktų „ištraukti“ dividendų pavidalu, o kiek laikinai paskolinti Finansų ministerijai.

Privataus sektoriaus bendrovės skiria gan nemažą dėmesį laisvų lėšų valdymui. Didžiosios bendrovės naudoja griežtą laisvų pinigų investavimo politiką, nustato galimų naudoti finansinių instrumentų sąrašą (dažniausiai vienos nakties indėliai, trumpalaikiai indėliai, vyriausybės obligacijos, uždaros bankų obligacijos), maksimalų investavimo laikotarpį, rizikos laipsnį ir pan. Nors laisvų lėšų valdymas bendrovėms nėra pagrindinis dalykas, tačiau efektyvus valdymas padeda ne tik sutaupyti, bet svarbiausia – neprarasti turimų lėšų.

Apibendrinant, norisi tikėti, kad įstatymai bus kuriami atsakingiau, o pasitikėjimas tarp valstybinio sektoriaus dalyvių didės. Taip pat, kad praeitą savaitę baigtos rengti rekomendacinio pobūdžio finansinės rizikos valdymo gairės paskatins VVĮ skolinti laikinai nenaudojamus pinigus Finansų ministerijai, o kelerius metus iš eilės kaupiamus indėlius išmokėti dividendų pavidalu VVĮ akcininkams. Vien efektyvus laisvų lėšų valdymas prie planuojamo 2012 metų dividendų krepšelio būtų galėjęs prisidėti daugiau apie 181 mln. Lt (paskelbti VVĮ nuostoliai dėl sąskaitų BAB „Snoras“). Vis dėlto, sparčiai vykdoma VVĮ reforma ir naujai sudaryta VVĮ reformos komisija* suteikia vilties, kad valstybės valdomų įmonių efektyvumas didės.

*VVĮ reformos komisija: “TEO LT” generalinis direktorius Arūnas Šikšta, „Nasdaq Omx“ Vilniaus biržos vadovė Arminta Saladžienė, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, buvęs „Fermento“ vadovas Viktoras Butkus, „Baltic Management Institute“ generalinis direktorius Jaunius Pusvaškis, investavimo specialistas Antanas Anskaitis bei „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas.

Lietuvos statistikos departamentas dažnai pradžiugina įdomia informacija ir įvairiais statistiniais pjūviais. Šįkart akis užkliuvo už statistinės lentelės, kurioje pateikti įvairiuose sektoriuose mokami atlyginimai ir jų pokyčiai. Duomenis nusikopijavau, paformatavau ir paryškinau didžiausias reikšmes. Skaičiai lentelėje rodo procentinę dalį visų tame sektoriuje dirbančių (visą darbo laiką) darbuotojų,  gaunančių X atlyginimą. Kuo žalesnė dešinė lentelės dalis – tuo labiau apmokamas sektorius.

Lentelėje matyti, kad „Finansinės ir draudimo veiklos“ ir „Informacijų ir ryšių“ sektoriai pirmauja pagal oficialų bruto atlyginimų dydį 2011 metais. Tuo tarpu „Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikla“ ir „Kita aptarnavimo veikla“ pasižymi žemiausiomis oficialiomis algomis. Daugiau nei 20% dirbusiųjų visą darbo laiką Lietuvoje uždirbo mažiau nei 1000 Lt bruto (arba mažiau nei 825 Lt neto).

Kitas įdomus klausimas – kuris sektorius 2011 metais pasižymėjo didžiausiu atlyginimų augimu Lietuvoje? Norint tai sužinoti, tereikia atlikti kelis aritmetinius veiksmus, dar kartą suformatuoti ir padaryti išvadas.

Besidomintys Lietuvoje vyraujančiomis tendencijomis, turėjo atspėti teisingai – tai IT sektorius. Šiame sektoriuje atlyginimai augo sparčiausiai ir darbuotojų, gaunančių daugiau nei 3501 Lt bruto atlyginimą, padidėjo daugiausiai. Nesistebėčiau, jeigu ši tendencija išliks ir artimiausiais metais, ypač po pasaulinio lygio IT kompanijų atėjimo į Lietuvą. Žinoma, nereikia pamiršti, kad čia nurodyti oficialūs atlyginimai, o „juodųjų“ atlyginimų statistika atrodytų kiek kitaip, nes praeitais metais „Rait“ daryta apklausa parodė, kad net „44% apklaustųjų gyventojų sutinka visą ar dalį atlyginimo gauti vokelyje“…

Alternatyvios elektroninės akcijų biržos operatorė BATS šį penktadienį buvo priversta atšaukti savo biržoje organizuotą 80 mln. US dolerių savo pačios pirminį akcijų platinimą (angl. IPO) po techninės sistemos klaidos, kuri lėmė vienos iš likvidžiausių JAV kompanijų akcijų – Apple –  net 9.7 proc. kainos kritimą (vėliau visi dėl šios klaidos įvykę sandoriai buvo atšaukti).

Nepaisant to, kad BATS akcijos buvo išplatintos ties žemutine kainos riba (16 USD), o prekyba akcijomis prasidėjo 5 proc. žemesnėmis kainomis nei platinimo metu parduotos akcijos, po valandos jos buvo prekiaujamos ties 0.001 US dolerių lygiu. Prekyba netrukus buvo sustabdyta,  visi įvykę sandoriai BATS akcijomis atšaukti, o pirminis viešas platinimas – anuliuotas.

(Žali taškai vaizduoja norimą pirkimo kainą (bid), raudoni – pardavimo (ask), o pilki taškai rodo jau įvykusius sandorius. Prekybos laikotarpis grafike – 900 milisekundžių (0.9 sekundės)

BATS verslo modelis  –  prekyba dviejose alternatyviose akcijų biržose, kurias dėl mažų komisinių buvo pamėgę automatiniai prekybos robotai (angl. HFT-high frequency trading). Nuo  2011 m. BATS biržos operatorė, siekdama padidinti savo rinkos dalį, gavo leidimą vykdyti  akcijų kotiravimą savo biržoje.

Nepaisant to, kad sandoriai Apple ir BATS akcijomis buvo anuliuoti, o IPO atšauktas, penktadienio klaida iškels nemažai klausimų apie alternatyvių rinkų patikimumą ir saugumą. O 99 proc. kainos smukimas per 0.9 sekundės tik dar kartą įrodo automatinių prekybos robotų galią.

Šiemet SSE Rygos investicinis fondas (iFund) organizuoja jau 15-ąjį investavimo žaidimą Investment Game (iGame) ir žaidimo dalyviams siūlo išmėginti įgūdžius daugiau nei 15-oje akcijų rinkų ir keliose išvestinių instrumentų rinkose naudojantis atnaujinta prekiavimo platforma. Investavimo žaidimo pradžia – 2012 m. kovo 19 d., o dalyvavimas -nemokamas.

Investavimo žaidimas susideda iš dviejų etapų: pirmajame etape gali dalyvauti visi užsiregistravę dalyviai, o į antrąjį etapą patekti gali tik 500 geriausiai pasirodžiusių žaidėjų.

Laimėjimo kriterijai ir maksimalūs pozicijų dydžiai šiais metais kiek pasikeitę ir tai apriboja spekuliantų galimybes išsiveržti į priekį.  Laimėjimo kriterijai: 1) 50% galutinių taškų lemia portfelio vertė 2) 50 proc. lemia sharpe ratio rodiklis (apie kurį esu rašęs čia). Maksimalus vienos pozicijos dydis – 5 proc. portfelio vertės (vadinasi, norint sudaryti portfelį reikės įsigyti bent 20 akcijų…).

Šiais metais prizinis fondas siekia 2500 EUR ir yra paskirstytas abiems žaidimo etapams: 1-ojo etapo nugalėtojams atiteks 400, 250 ir 150 EUR, o 2-ojo – 800, 600, 300 EUR. Žaidėjai pasiekę didžiausią savaitinę portfelio grąžą bus apdovanoti su finansais ir ekonomika susijusiomis knygomis.

Pagrindinis  investavimo žaidimo/simuliacijos tikslas –  ugdyti visuomenės domėjimąsi ekonomika ir finansais bei suteikti galimybę pasitikrinti savo žinias nerizikuojant tikroje rinkoje.

P.S. Šio įrašo atsiradimas reiškia, kad blogas bus atnaujinamas dažniau nei kas pusmetį ;)

Prisipažinsiu, dar nesu nei karto ėmęs būsto paskolos, ar fiksavęs palūkanų normą, tačiau esu skaitęs ne vieną straipsnį apie palūkanų normų fiksavimo privalumus ir trūkumus. Trumpą analizę, ar verta fiksuoti būsto palūkanų normą pateiksiu šiame straipsnyje.

Tikriausiai visiems yra žinoma, kad standartinė būsto palūkanų norma susideda iš dviejų sudedamųjų dalių: banko maržos ir EURIBOR/VILIBOR. Banko marža nustatoma individualiai, atsižvelgiant į klientą ir paskolos dydį. Tuo tarpu VILIBOR yra vidutinė tarpbankinė palūkanų norma, kuria bankai yra pasirengę skolinti vieni kitiems litus (bent jau teoriškai). VILIBOR apskaičiuojamas naudojant bent 5 bankų palūkanų normų aritmetinį vidurkį, atmetus mažiausias ir didžiausias palūkanų normas. EURIBOR apskaičiavimas yra panašus į VILIBOR, tik EURIBOR palūkanų normų nustatyme dalyvauja daugiau bankų, atmetama 15% mažiausių ir didžiausių normų, o ir pati tarpbankinė rinka pasižymi didesniu likvidumu. Banko marža dažniausiai nekinta visą paskolos laikotarpį, nebent pavyksta susitarti dėl jos sumažinimo (pvz., ekonomikos pakilimo laikotarpiu).

Būsto palūkanos dažniausiai susiejamos su EURIBOR jeigu paskola yra eurais, ir VILIBOR, jeigu paimta paskola yra litais. Kiekvienas paskolos gavėjas gali pasirinkti, ar mokėti kintamąsias palūkanas, kurios būtų susietos su VILIBOR/EURIBOR, arba būsto paskolos gavėjas gali  užfiksuoti jas 2 – 15 metų periodui (dažniausiai 5-iems metams), kurio metu palūkanų norma nekistų.

Pasirinkus kintamąsias palūkanų normas, jos būtų perskaičiuotos kas 3, 6 arba 12 mėnesių, ir priklausytų nuo tuo metu susidariusios padėties tarpbankinėje paskolų rinkoje. Tuo tarpu užfiksavus palūkanas 5 metams, jos liktų tame pačiame lygyje visą laikotarpį. Tačiau už fiksavimą bankui dažniausiai reikia mokėti fiksuotą vienkartinį mokestį (dėl sutarties keitimo) ir prie dabartinio EURIBOR/VILIBOR lygio pridėti papildomus 2-3%, kurie priklausys nuo situacijos finansų rinkose.

Bankai fiksuodami palūkanas naudoja palūkanų normų apsikeitimo sandorius (ang. interest rate swaps), kurių metu dvi sandorio šalys susitaria dėl fiksuotos palūkanų normos. Viena moka kintamąsias palūkanas, kita – fiksuotas. Vėliau pritaikomi banko įkainiai/marža ir fiksavimo paslauga pasiūloma klientams.

Kadangi už fiksavimą reikia papildomai mokėti kelis procentus, iškyla natūralus klausimas, ar būsto paskolos gavėjas gali laimėti iš palūkanų normos fiksavimo?

Namų ūkis, pasirinkęs fiksuotą palūkanų normą, turėtų galimybę prognozuoti savo pinigų srautus ateinantiems metams ir nesijaudinti dėl rinkoje kylančių ar krentančių palūkanų normų. Fiksuota palūkanų norma taip pat gali veikti kaip vidinė apsauga (jokio streso finansų rinkose kylant palūkanų normai). Tačiau už tai būsto paskolos turėtojas mokėtų gerokai didesnę palūkanų normą, kai tuo tarpu rinkoje palūkanų norma gali siekti ir perpus mažesnį lygį.

Pažvelkime į ilgalaikį EURIBOR grafiką ir paskaičiuokime, kokia vidutinė palūkanų norma buvo 12 metų periode. Iš grafiko matyti, kad užfiksavus palūkanų normą ties 5-6 procentų riba, vidutiniškai prarastume 2-3 procentus, nes 5 metų vidutinė palūkanų norma nebuvo pakilusi aukščiau 5% ribos. Šis skirtumas susidaro dėl banko taikomų sandorio išlaidų, kuri, mano nuomone, ir sunaikina visus fiksuotų palūkanų normų privalumus. Taip pat reikėtų prisiminti, kad pasibaigus fiksuotam periodui, perfiksavimas gali būti atliktas jau aukštesniame lygyje, jeigu tuo metu būtų susidariusi nepalanki situacija finansų rinkose. Žinoma, praeitis ne visada yra linkusi kartotis. Bet jeigu manote, kad palūkanų norma ateityje augs, tai dažniausiai tai jau bus įskaičiuota į fiksuotą palūkanų normą.

Šiuo metu 1 metų EURIBOR/VILIBOR siekia atitinkamai 2.11% ir 2.65%, o tuo tarpu 10 metų IRS kaina rinkose siekia apie 2.95% Remiantis daugeliu ekonominių rodiklių, galima daryti išvadą, kad Lietuvos ekonomika atsigauna, tačiau iš pagrindinių pasaulio ekonomikų praeitą savaitę pasigirdo gausybė neigiamų naujienų (mažėjantis užsakymų skaičius, didėjantis blogų paskolų portfelis Kinijoje, lėtai augantis vartotojų išlaidavimas, Amerikos AAA reitingo praradimas ir panašiai), kurios leido sunerimti daugelį ekonomistų ir centrinių bankų vadovų, kurie, norėdami atgaivinti lėtėjantį atsigavimą, bus nelinkę kurį laiką didinti palūkanų normos.

P.S. Šis straipsnis neturėtų būti traktuojamas, kaip pasiūlymas fiksuoti, ar pasilikti kintamąsias palūkanų normas.

Justas Šaltinis – „Pinigų Karta“, 2011 m. rugpjūčio 9 d.