Justas Šaltinis

Žemiau pateiktas Jungtinėje Karalystėje gyvenančių namų ūkių disponuojamų pajamų kitimo grafikas pagal gimimo metus. Nors šis grafikas atspindi JK pajamų kitimą, tačiau kitose šalyse pajamų kitimo skirtumai neturėtų būti kardinalūs. Grafike kartos suskirstytos į 10 metų grupes pagal gimimo metus ir pagal vyriausiojo namų ūkio nario savaitinių pajamų medianą 1961-2010 laikotarpiu.

Keletas įdomesnių įžvalgų: 1) kiekviena nauja karta disponuoja vis didesnėmis pajamomis 2) jauniausioji 1985-94 m. karta glaudžiai seka ’75-84 metų kartos pėdomis 3) pajamų pikas pasiekiamas šeštajame žmogaus gyvenimo dešimtmetyje 4) paskutinės dvi kartos, tikėtina, pasižys lėtėjančiu pajamų augimu, bei galimai greičiau pasieks  pajamų piką 5) pensijų reformos dėka kiekviena pensininkų karta yra vis turtingesnė nei prieš tai buvusi karta 6) ne visos kartos galėjo džiaugtis sparčiai augančia šalies ekonomika (BVP kritimas 1981-84‘; 2008-09‘).

Nors disponuojamų pajamų grafikas ir suteikia įžvalgų, tačiau į jį reikėtų žiūrėti kritiška akimi, nes į šią analizę nėra įtraukta daugybė faktorių, tokių kaip gimstamo ir pensijų sistemos pasikeitimai, ekonomikos situacija, kredito prieinamumas, nedarbo lygis ar ilgesnio gyvenimo su tėvais įpročiai.

Deja, Lietuvos statistikos departamentas pateikia disponuojamas vidutines namų ūkių pajamas tik nuo 2004 metų, tad panašaus tipo analizės reikės palūkėti dar ne vienerius metus…

Kadangi taupymo lakštai jau pradėti platinti, norėčiau aptarti tris gan saugius investavimo instrumentus – taupymo lakštai, euroobligacijos ir indėliai.

Pagaliau LR valdžia sugalvojo, kad skolintis galima ir iš Lietuvos gyventojų mokant tam tikras palūkanas ir taip išlaikyti palūkanas  šalies viduje, o kartu ir  gerinti ekonominę situaciją. Gaila, kad šito nebuvo sugalvota, kuomet valdžia skolinosi už dviženkliuss procentus iš užsienio bankų… Kaip jau tikriausiai teko girdėti, valstybė nuo vakar (gegužės 19d.) pradėjo platinti taupymo lakštus už kuriuos bus mokamos 7,05% metinės palūkanos, o jų išpirkimas numatomas po metų. Kol kas taupymo lakštus galima įsigyti tik internetinėje svetainėje: http://www.vtl.lt bet vėliau numatoma galimybė jų įsigyti ir Lietuvos pašte, ir tiesiogiai banko skyriuose. Emisijos dydis neribotas, tad galite nešti kad ir visas turimas santaupas ;)

Taigi keletas pliusų kuriuos pavyko įžvelgti:

1. Nėra komisinių mokesčių, kuriuos reikėtų mokėti tarpininkui
2. Gautos pajamos iš taupymo lakštų nėra apmokestinamos ir deklaruojamos.
3. Mažesnės rizikos instrumentas, nes jų išpirkimą garantuoja valstybė.
4. Palūkanos „nusėda“ Lietuvos piliečių kišenėse.
5. Prieinama kaina, nes nominali vertė lygi 100lt.

Taip pat galima investuoti ir į trijų metų trukmės LR euroobligacijas, kurios šiuo metu siūlo 4,89% metinį pajamingumą (ketverių metų euroobligacijos siūlo 6,5% metinį pajamingumą), tačiau jos jau išplatintos ir dabar vyksta tik prekyba jomis. Pliusai yra tai, kad  Lietuvos Vyriausybė atsakinga už jų išpirkimą, tad garantija  išlieka ta pati(imho), o taip pat jos denominuotos eurais, tad valiutos devalvavimo rizika iš karto išnyksta. Tačiau jų kaina siekia apie 1000eurų, tad daugelis gali neišgalėti įsigyti keletos vienetų (bent jau DnB Nord platina po 5vnt.). O norint parduoti ankščiau nei išpirkimo data, teks prarasti apie 3,5% nuo visos sumos (dėl pirkimo/pardavimo skirtumo)., o jeigu parduosite ankščiau neišlaikę jų vienus metus, teks susimokėti GPM.

Trečioji galimybė – dėti metų trukmės indėlį į lietuviško kapitalo banką  ir gauti nuo 9% palūkanų. Indėliai iki 100k yra apdrausti*, o bankų bankroto tikimybė nėra labai didelė, tad rizikos kaip ir nėra. Net jeigu ji ir egzistuoja, valstybė tikriausiai pultų jį gelbėti (Latvijos Parex banka pavyzdys), žinoma tada indėlių išdavimas būtų užšaldytas keletai mėnesių, dėl apyvartinių lėšų trūkumo.

*Apie vadinamąjį indėlių draudimą: pasižvalgius internete radau, kad šiuo metu LT yra beveik 41 mlrd. Lt įmonių ir privačių asmenų indėlių, iš jų 24 mlrd. Lt yra gyventojų santaupos. Tuo tarpu pravertus Indėlių ir Investicijų draudimo įmonės atskaitą (2007), radau, kad draudimo fondo dydis siekė 847mln.lt (172mln. prieauglis lyginant su 2006) tad, 2008 turėtų viršyti vieną milijardą. Tačiau tai tikrai nėra pakankama suma padengti visiems indėliams. Žinoma, nėra aišku koks procentas indėlių viršija 100k. eurų ribą.

Vis tik džiugu kad taupymo lakštai pradėti platinti, o per pirmą dieną valstybei paskolinta net 384.300 Lt.

Kiek gi trūksta iki to taip dažnai įvairiose motyvacinėse ir panašaus plauko knygutėse minimo ir nuvertėjusio milijono ? Nusprendžiau atsipūsti nuo nuobodžių reportų apie organizaciją ir valdymą ir pasitelkti Excel’io pagalba ir padaryti kelis nesudėtingus skaičiavimus, kad surasčiau kiek gi reiktų man investuoti/sutaupyti, jeigu norėčiau po x metų tapti „milijonieriumi“.

Savo skaičiavimams naudosiu sudėtines palūkanas, kurios yra tikras lobis ilgalaikiam investavimui/taupymui. Nuo paprastų palūkanų jos skiriasi tuo, kad laikotarpio pabaigoje, jos pridedamos prie pradinės sumos ir vėl investuojamos taip gaunant didesnę grąžą. Daugiau apie jas galima rasti Wikipedijoje ar visagalėje Google.

Pirmoji lentelė parodo kiek pinigėlių mums pavyktų priauginti jeigu šiandien investuotume 5000 xyz valiutos vienetų su įvairiomis grąžomis. Kaip matome, susidaro ganėtinai didelis skirtumas investuojant 30-čiai metų su 3% ir 30%, tačiau aš manau, kad išlaikyti 30% grąžą per tokį laikotarpį beveik neįmanoma, tad teks pasitenkinti ženkliai mažesne investicine grąža. O ir įvairiais tyrimais įrodyta, kad vidutinė metinė grąžą investuojant į akcijų rinkas svyruoja tarp 10% ir 12%. (Paspauskite ant paveiksliuko jeigu norite pamatyti lentelę visu dydžiu.)

Antroji lentelė rodo, kiek pinigų reikėtų investuoti vienu kartu („Investuota“) būnant tam tikro amžiaus („Metai (1)“), kad pasiektumėte milijoną sulaukę 65metų. Čia taikomos dvi prielaidos: 1) investavimo grąža išliks pastovi 2) nors ir nelabai svarbi, bet: į pensiją išeisime ~65 metų (skaičiau, kažkada kažkur giliame internete, kad norima suvienodinti amžiaus limitą moterims ir vyrams išeinant į pensiją).

Išvada gana aiški: kuo ankščiau pradėsime investuoti, tuo mažiau pinigų mums prireiks.  Mano atveju, kiekvieni uždelsti metai kainuoja apie ~1300.

Tuo tarpu trečioji lentelė parodo, kaip veikia sudėtinės palūkanos + investavimas kiekvienais metais. Šiame pavyzdyje „investuota“ 5497 x valiutos 0 -iniais metais ir kasmet įnešama tokia pati suma. Investavimo grąža kaip ir antrajame pavyzdyje – 10% (šiuo metu tokias palūkanas galima gauti net už indėlį keliems mėnesiams). Investavimo laikotarpis – 30 metų. Dėl sudėtinių palūkanų, kapitalo prieauglis jau net 13-ais metais aplenkia investuotą kapitalą.

Dar pelningesnis variantas būtų investuoti ne kasmet, o kiekvieną mėnesį, taip papildomai būtų galima išlošti net 40 730 arba 1357 per metus. Žinoma, tai kainuotų šiek tiek laiko ir pastangų, tačiau negi neverta pasistengti dėl 40 tūkst. ?

Sėkmės taupant ir investuojant, juk sakoma, kad sunkmečio metu sutaupoma daugiausiai!

Prieš kelias dienas baigiau skaityti Tim’o Harford’o knygą The Undercover Economist: Why Rich Are Rich and
Poor Are Poor. Nors knygą buvau pradėjęs skaityti prieš keletą mėnesių, bet dėl intensyvių studijų skaitymą teko atidėti į šoną, tačiau vieną dieną daviau sau pažadą, kad pradėsiu skaityti knygas nesusėjusias su tuo metu esančiu kursu. Taip pat ši knyga buvo puiki priemonė pakartoti jau baigtą mikroekonomikos kursą:)

Knygoje aiškinama kaip gyvenimą supranta ekonomistas, į kokius aspektus jis pirmiausia atkreipia dėmesį panašiai. Gilinamasi į tokius klausimus kaip: Kas moka už jūsų kavą ? Kodėl jūs negalite nusipirkti padorios panaudotos mašinos ? Ką supermarketai slepia nuo jūsų ? Kaip vyksta kainų diskriminaciją ? Kodėl neturtingos šalys išlieka neturtingomis? Ir dar daug įvairių kitų temų paliečiame šioje knygoje.

Kaip manote, kas daugiausiai uždirba iš parduotos kavos geležinkelio stotyje ? Tikrai ne kavos pupelių gamintojai ir ne kavos pardavinėtojai. Didžiausią dalį pasiima geležinkelio stoties savinkai, kurie išnuomuoja plotą kavos pardavinėtojams. Šitaip paaiškinama stygiaus problema ir galimybė gauti pelną iš jo.

Aprašomi įvairūs aukcionų tipai, jų pliusai ir minusai, galimi sukčiavimo atvejai. Labai įdomus ir sunkiai prognozuojamas pasirodė „Vickrey auction“ – kiekvienas kainos siūlytojas parašo ant lapelio maksimalią sumą, kurią sutiktų mokėti (jeigu laimėtų) ir įdėjęs į vokelį ir atiduota prižiūrėtojui. Didžiausią sumą pasiūlęs siūlytojas laimi, tačiau moka kainą, kurią pasiūlė antrasis pagal dydį siūlytojas. Iš čia ir atsiranda neefektyvumas, ne tik kad maksimali suma nepasiekta, neaišku ar būtų kiti siūlytojai kėlę kaina ar ne(galbūt jie tikėjosi, kad kiti siūlytojai siūlys mažiau ir taip jie laimės aukcionai neišleidę krūvos pinigų) , tačiau ir mokama tik antro siūlytojo suma.

Ir pabaigai, įžangoje buvęs vienas iš pirmųjų sakinių: „I would like to thank you for buying this book, but if you’re anything like me you haven’t bought it at all.“