Tikriausiai kiekvienam teko girdėti apie Zimbabvę, šalį, turėjusią vieną iš didžiausių hiperinfliacijų pasaulyje. Nors neabejotinai graži ir įspūdinga šalis XX amžiaus pabaigoje turėjo efektyvų valdžios aparatą ir buvo pripažįstama kaip pažangiausia to kontinento valstybė, tačiau viską sugebėjo sugadinti vienas žmogus – Robert Mugabe, Zimbabvės prezidentas, kuriam bevaldant ir prasidėjo chaosas.
Didžiausias Zimbabvės prekybos partneris buvo ir yra Pietų Afrika, iš kurios būdavo gaunama užsienio valiutos už eksportuojamus mineralus, agrokultūros produktus, taip pat iš turizmo ir kasybos sektoriaus, pastarasis buvo ypač pelningas. Iki problemoms prasidedant, ekonomikos augimas siekė 4-5 procentus per metus.
Ekonomikos nuosmukis
Vienu metu šalis turėjo daugiau problemų nei sugebėjo sutvarkyti jos valdžia: sausra, nustekenusi agrokultūros sektorių, Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) spaudimas vykdyti įsipareigojimus už suteiktą paramą, karas su Kongu, išeikvojęs ir taip merdėjančiai ekonomikai reikalingas lėšas, ir galiausiai 4000 baltųjų ūkininkų iškėlimas po neaiškaus ir nesąžiningo žemės plotų perskirstymų 2000 – aisiais.
Privatus verslas tapo smarkiai suvaržytas dideliais mokesčiais ir įvairiais tarifais ir tapo nekonkurencingas ir dėl stipraus valstybinių įmonių subsidijavimo. Valdžios išlaidos siekė net 56% GDP, ir buvo finansuojamos spausdinant pinigus, kas ir sukėlė hiperinfliaciją. Darbo rinka buvo griežtai kontroliuojama, darbuotojo samdymas ir atleidimas tapo ypač sudėtingas procesas (pavyzdžiui norint atleisti darbuotoją jam reikia sumokėti net ~532 savaičių darbo užmokesčio išmoką).
1998 metais infliacija nuo buvusios 32%, 2007 metų gale jau siekė 150,000% (TVF apskaičiavimas) o piką pasiekė 2008 –tųjų liepos mėnesį – 231,000,000%. (remiantis oficialia statistika). Po tokių infliacijos šuolių nebetiko ir senos kupiūros, tad jas teko pakeisti naujomis: 100 milijardų Zimbabvės dolerių kupiūra. 2008-tųjų lapkritį neoficialiais duomenimis infliacija siekė 516 kvintilijoną procentų; kitaip tariant, kainos padvigubėdavo kas 1.3 dienos (didesnė infliacija buvo tik Vengrijoje 1946 metais, kai kainos padvigubėdavo kas 15 valandų).
2005 metais valdžia leido sugrįžti baltiesiems ūkininkams, tačiau jų buvusios derlingos žemės nebeliko.Valdžia situaciją švelnino 2007-aisiais, kai leido pasirašyti ilgalaikius žemės nuomos kontraktus su ūkininkais, tačiau greitai valdžia pakeitė savo požiūrį ir žėmės plotai vėl buvo konfiskuoti.
2005 metais vidutinio Zimbabvės gyventojo perkamoji galia nukrito iki 1953 metų lygio, o per visą Zimbabvės egzistavimo laikotarpį savo valiutą pervertino daugiau nei 100 kartų, o skirtingų valiutų paskutinį dešimtmetį buvo net keturios. Taip pat vienas iš įdomesnių, bet ir liūdnesnių demografinių faktų: 1990 m. vidutinė gyvenimo trukmė siekė apie 60 metų, tačiau dabar ji yra vos 33 metai.
Kaip buvo sustabdyta hyperinfliacija?
Skatinant ekonomiką ir stabdant infliaciją 2009m sausio 1d. šalies valdžia nusprendė įsivesti US dolerį (dolerizacija), kaip teisėta atsiskaitymo valiutą, o 2009m. liepos 1d. oficialiai sustabdytas Zimbabvės dolerio galiojimas ir šalyje pradėti plačiai naudoti US doleriai kartu su kitomis valiutomis naudojamomis prekybai. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo – tik pradėjus naudoti dolerius, infliacija nukrito žemiau nulio. Nors tai ir teigiama naujiena, tačiau užsienio investuotojai vis dar įtariai žiūri į šią šalį dėl įstatymų, neužtikrinančių užsienio investicijų saugumo.
Justas | 
04 1st, 2010| 
