Justas Šaltinis

Tikriausiai daugeliui ne paslaptis, kad valstybės valdomos įmonės (VVĮ) pastaraisiais metais turėjo naudotis banko, pasiūliusio mažiausius įkainius ir didžiausias palūkanas, paslaugomis. Atrenkant nugalėtoją viešųjų pirkimų konkursuose kredito ir rizikos veiksniai neturėjo didelio svorio, tad daugelį jų tuomet laimėjo didžiausias palūkanas siūlęs AB bankas „Snoras“. Tokie laimėti „geriausių“ sąlygų konkursai ne vienai VVĮ ir savivaldybei kainavo milijonus litų.

2011 m. Ūkio ministerijos paskaičiavimais, visas valstybės sektorius (savivaldybės, valstybės institucijos ir valstybės valdomos įmonės) laikė virš 300 mln. Lt indėlių (neišskirta dalis virš 100 tūkst. EUR). Kodėl valstybės sektorius laikė tokią didelę indėlių sumą, kai Vyriausybė skolinosi tarptautinėse rinkose už obligacijas mokėdama daug didesnes palūkanas, nei mokėjo dabar jau BAB bankas „Snoras“ už kredito likučius, lieka atviras klausimas.

Vienas iš labiausiai tikėtinų atsakymų –pasitikėjimo trūkumas tarp tų pačių valstybės sektoriaus dalyvių. Paskolinus laikinai nenaudojamas lėšas gali jų ir nebeatgauti, o numatytas kapitalines investicijas atidėti. Kita teorija – koordinacijos stygius valstybiniame sektoriuje, t.y. bendro vaizdo nematymas ir nežinojimas, kiek laisvų pinigų ir indėlių turi kuri įmonė ar įstaiga.

Matydama milžiniškus BAB bankas „Snoras“ indėlių operacijos nuostolius ir sistemos trūkumus, Finansų ministerija suskubo pakeisti įstatymą ir leisti valstybei tiesiogiai skolintis iš VVĮ. Tačiau VVĮ neprivalės, o tik galės skolinti valstybę atstovaujančiai Finansų ministerijai, o tai palieka gana didelę pasirinkimo laisvę, kuri kartais yra itin žalinga.

Remiantis Ūkio ministerijos duomenimis, vien 2011 m. gruodžio 31 d. VVĮ balanse buvo apie 657 mln. Lt pinigų ir jų ekvivalentų, o kokios sumos guli indėliuose pasislėpusios už „Kitas trumpalaikis turtas“ balanso eilutės (2011.12.31 –  1 227 mln. Lt)  – galima tik paspėlioti. Žinoma, viso banke esančio pinigų likučio niekada negali paskolinti (apyvartinio kapitalo palaikymas), tačiau tikiu, kad dalį šių pinigų būtų galima kelioms savaitėms „priparkuoti“ prie Finansų ministerijos sąskaitų.

Naudojantis tiesioginiu skolinimusi, Finansų ministerijai būtų galima sutaupyti ženklią sumą, nes vietoje kuklių palūkanų iš bankų už sąskaitų likučius, būtų galima šiek tiek atitolinti vis dar brangų skolinimąsi tarptautinėse finansų rinkose. O svarbiausia – sumažėtų kredito rizika, ir pinigai nebūtų prarasti. Sutikime, jeigu valstybė bankrutuotų, kelių įmonių balansų pokyčiai jau mažai ką pakeistų.

Kitas dalykas – jeigu pinigai bendrovei nebereikalingi ir kasmet dedami į indėlius, ar nevertėtų jų grąžinti akcininkams dividendų pavidalu? Juk bendrovės vadovybė turėtų tenkinti akcininkų interesą – didinti bendrovės vertę, į kurios sampratą įeina ir nenaudojamų (ir neplanuojamų naudoti) laisvų piniginių lėšų išmokėjimas akcininkams. Juk dažnai reikalaujama akcininko grąža viršija 10%, o bankas už indėlį moka vos kelis procentus. Norėtųsi išsamesnių duomenų, kuriuose matytųsi, kokios sumos kiekvienais metais „kabo“ indėliuose, ir koks buvo vidutinis sąskaitų likutis ataskaitiniais periodais. Tik turint šią informaciją galėtume paskaičiuoti, kokią sumą pavyktų „ištraukti“ dividendų pavidalu, o kiek laikinai paskolinti Finansų ministerijai.

Privataus sektoriaus bendrovės skiria gan nemažą dėmesį laisvų lėšų valdymui. Didžiosios bendrovės naudoja griežtą laisvų pinigų investavimo politiką, nustato galimų naudoti finansinių instrumentų sąrašą (dažniausiai vienos nakties indėliai, trumpalaikiai indėliai, vyriausybės obligacijos, uždaros bankų obligacijos), maksimalų investavimo laikotarpį, rizikos laipsnį ir pan. Nors laisvų lėšų valdymas bendrovėms nėra pagrindinis dalykas, tačiau efektyvus valdymas padeda ne tik sutaupyti, bet svarbiausia – neprarasti turimų lėšų.

Apibendrinant, norisi tikėti, kad įstatymai bus kuriami atsakingiau, o pasitikėjimas tarp valstybinio sektoriaus dalyvių didės. Taip pat, kad praeitą savaitę baigtos rengti rekomendacinio pobūdžio finansinės rizikos valdymo gairės paskatins VVĮ skolinti laikinai nenaudojamus pinigus Finansų ministerijai, o kelerius metus iš eilės kaupiamus indėlius išmokėti dividendų pavidalu VVĮ akcininkams. Vien efektyvus laisvų lėšų valdymas prie planuojamo 2012 metų dividendų krepšelio būtų galėjęs prisidėti daugiau apie 181 mln. Lt (paskelbti VVĮ nuostoliai dėl sąskaitų BAB „Snoras“). Vis dėlto, sparčiai vykdoma VVĮ reforma ir naujai sudaryta VVĮ reformos komisija* suteikia vilties, kad valstybės valdomų įmonių efektyvumas didės.

*VVĮ reformos komisija: “TEO LT” generalinis direktorius Arūnas Šikšta, „Nasdaq Omx“ Vilniaus biržos vadovė Arminta Saladžienė, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, buvęs „Fermento“ vadovas Viktoras Butkus, „Baltic Management Institute“ generalinis direktorius Jaunius Pusvaškis, investavimo specialistas Antanas Anskaitis bei „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas.

Prisipažinsiu, dar nesu nei karto ėmęs būsto paskolos, ar fiksavęs palūkanų normą, tačiau esu skaitęs ne vieną straipsnį apie palūkanų normų fiksavimo privalumus ir trūkumus. Trumpą analizę, ar verta fiksuoti būsto palūkanų normą pateiksiu šiame straipsnyje.

Tikriausiai visiems yra žinoma, kad standartinė būsto palūkanų norma susideda iš dviejų sudedamųjų dalių: banko maržos ir EURIBOR/VILIBOR. Banko marža nustatoma individualiai, atsižvelgiant į klientą ir paskolos dydį. Tuo tarpu VILIBOR yra vidutinė tarpbankinė palūkanų norma, kuria bankai yra pasirengę skolinti vieni kitiems litus (bent jau teoriškai). VILIBOR apskaičiuojamas naudojant bent 5 bankų palūkanų normų aritmetinį vidurkį, atmetus mažiausias ir didžiausias palūkanų normas. EURIBOR apskaičiavimas yra panašus į VILIBOR, tik EURIBOR palūkanų normų nustatyme dalyvauja daugiau bankų, atmetama 15% mažiausių ir didžiausių normų, o ir pati tarpbankinė rinka pasižymi didesniu likvidumu. Banko marža dažniausiai nekinta visą paskolos laikotarpį, nebent pavyksta susitarti dėl jos sumažinimo (pvz., ekonomikos pakilimo laikotarpiu).

Būsto palūkanos dažniausiai susiejamos su EURIBOR jeigu paskola yra eurais, ir VILIBOR, jeigu paimta paskola yra litais. Kiekvienas paskolos gavėjas gali pasirinkti, ar mokėti kintamąsias palūkanas, kurios būtų susietos su VILIBOR/EURIBOR, arba būsto paskolos gavėjas gali  užfiksuoti jas 2 – 15 metų periodui (dažniausiai 5-iems metams), kurio metu palūkanų norma nekistų.

Pasirinkus kintamąsias palūkanų normas, jos būtų perskaičiuotos kas 3, 6 arba 12 mėnesių, ir priklausytų nuo tuo metu susidariusios padėties tarpbankinėje paskolų rinkoje. Tuo tarpu užfiksavus palūkanas 5 metams, jos liktų tame pačiame lygyje visą laikotarpį. Tačiau už fiksavimą bankui dažniausiai reikia mokėti fiksuotą vienkartinį mokestį (dėl sutarties keitimo) ir prie dabartinio EURIBOR/VILIBOR lygio pridėti papildomus 2-3%, kurie priklausys nuo situacijos finansų rinkose.

Bankai fiksuodami palūkanas naudoja palūkanų normų apsikeitimo sandorius (ang. interest rate swaps), kurių metu dvi sandorio šalys susitaria dėl fiksuotos palūkanų normos. Viena moka kintamąsias palūkanas, kita – fiksuotas. Vėliau pritaikomi banko įkainiai/marža ir fiksavimo paslauga pasiūloma klientams.

Kadangi už fiksavimą reikia papildomai mokėti kelis procentus, iškyla natūralus klausimas, ar būsto paskolos gavėjas gali laimėti iš palūkanų normos fiksavimo?

Namų ūkis, pasirinkęs fiksuotą palūkanų normą, turėtų galimybę prognozuoti savo pinigų srautus ateinantiems metams ir nesijaudinti dėl rinkoje kylančių ar krentančių palūkanų normų. Fiksuota palūkanų norma taip pat gali veikti kaip vidinė apsauga (jokio streso finansų rinkose kylant palūkanų normai). Tačiau už tai būsto paskolos turėtojas mokėtų gerokai didesnę palūkanų normą, kai tuo tarpu rinkoje palūkanų norma gali siekti ir perpus mažesnį lygį.

Pažvelkime į ilgalaikį EURIBOR grafiką ir paskaičiuokime, kokia vidutinė palūkanų norma buvo 12 metų periode. Iš grafiko matyti, kad užfiksavus palūkanų normą ties 5-6 procentų riba, vidutiniškai prarastume 2-3 procentus, nes 5 metų vidutinė palūkanų norma nebuvo pakilusi aukščiau 5% ribos. Šis skirtumas susidaro dėl banko taikomų sandorio išlaidų, kuri, mano nuomone, ir sunaikina visus fiksuotų palūkanų normų privalumus. Taip pat reikėtų prisiminti, kad pasibaigus fiksuotam periodui, perfiksavimas gali būti atliktas jau aukštesniame lygyje, jeigu tuo metu būtų susidariusi nepalanki situacija finansų rinkose. Žinoma, praeitis ne visada yra linkusi kartotis. Bet jeigu manote, kad palūkanų norma ateityje augs, tai dažniausiai tai jau bus įskaičiuota į fiksuotą palūkanų normą.

Šiuo metu 1 metų EURIBOR/VILIBOR siekia atitinkamai 2.11% ir 2.65%, o tuo tarpu 10 metų IRS kaina rinkose siekia apie 2.95% Remiantis daugeliu ekonominių rodiklių, galima daryti išvadą, kad Lietuvos ekonomika atsigauna, tačiau iš pagrindinių pasaulio ekonomikų praeitą savaitę pasigirdo gausybė neigiamų naujienų (mažėjantis užsakymų skaičius, didėjantis blogų paskolų portfelis Kinijoje, lėtai augantis vartotojų išlaidavimas, Amerikos AAA reitingo praradimas ir panašiai), kurios leido sunerimti daugelį ekonomistų ir centrinių bankų vadovų, kurie, norėdami atgaivinti lėtėjantį atsigavimą, bus nelinkę kurį laiką didinti palūkanų normos.

P.S. Šis straipsnis neturėtų būti traktuojamas, kaip pasiūlymas fiksuoti, ar pasilikti kintamąsias palūkanų normas.

Justas Šaltinis – „Pinigų Karta“, 2011 m. rugpjūčio 9 d.

JAV iždo departamentas, kuris skolinasi vyriausybės vardu, pastaruoju metu į finansų rinką išleido nemažą kiekį skolos vertybinių popierių, kuriais finansuoja biudžeto deficitą. Prieš kelis mėnesius JAV pasiekė aukščiausią techninę skolos ribą, po kurios iždo departamentas nebegali papildomai skolintis, kol politikai sutiks pakelti skolos lygį. Finansų rinkose egzistuoja ryšys tarp skolininko esamo įsiskolinimo, emisijos dydžio ir pajamingumo, kuris yra linkęs didėti smarkiai įsiskolinusiai vyriausybei ar įmonei leidžiant didesnio dydžio emisiją (didesnė rizika, kad šalis ar įmonė nebus pajėgi išmokėti skolos), tačiau panašu, kad šis ryšys  dažnai negalioja JAV rinkai…

Šiuo metu JAV 5 metų iždo vertybinių popierių palūkanų norma tapo tokia žema, kad iš jos atėmus infliaciją, gauname neigiamą realią palūkanų normą (reali palūkanų norma = nominali palūkanų norma – infliacijos lygis). Tarkime, JAV vyriausybė turi dvi galimybes: ji gali nedelsiant sumokėti už projektus (pvz. infrastruktūros gerinimą) iš surinktų mokesčių, arba ji gali pasiskolinti pinigų, pagerinti šalies infrastruktūrą, susimokėti už atliktus darbus iš skolintų pinigų ir tik vėliau grąžinti skolą.

Projektų finansavimo klausimą galima suformuluoti taip: ar nauda projektą įgyvendinus dabar atstos palūkanų sąnaudas (darykime prielaidą, kad valstybė sugeba efektyviai įgyvendinti projektus)? Neigiamos palūkanų sąnaudos leidžia vyriausybei pasiskolinti ir vykdyti projektus netrukus, vietoj to, kad ji lauktų ir susimokėtų už jį iš surinktų mokesčių, t.y. dėl neigiamos realios palūkanų normos valstybei tampa pigiau pasiskolinti ir įgyvendinti projektus nei naudoti mokesčių pajamas.

Neigiama reali palūkanų norma turi svarbų poveikį šalies ekonomikai: ji neskatina taupymo, nes taupydami žmonės negauna kompensacijos už vartojimo atidėliojimą vėlesniam periodui; investuotojai renkasi rizikingesnes turto klases, kurios galėtų kompensuoti prarastą perkamąją galią ir išsaugotų turto vertę; kapitalas investuojamas į žaliavas ir brangiuosius metalus (pvz., auksą), kurie dažnai yra pripažįstami kaip alternatyva popierinei valiutai; o tuo tarpu įmonės yra linkusios skolintis dėl atvirkščių priešingų priežasčių, kodėl žmonės yra nelinkę taupyti.

Žemas iždo skolos vertybinių popierių pelningumas susidarė dėl priežasčių, susijusių su neseniai praūžusia pasauline finansų krize ir dėl jos kilusia recesija. JAV skolos popierių paklausa kilo dėl labai žemos FED (JAV centrinis bankas) nustatytos palūkanų normos, kuri smarkiai išpūtė rinkoje esančią pinigų masę, bei dėl investuotojų (individualūs investuotojai, įvairaus tipo fondai, bankai, ir t.t.) noro laikyti trumpo laikotarpio instrumentus, kurie pasižymėtų likvidumu ir saugumu (aukščiausias skolos reitingas). Nepaisant ir taip žemo JAV iždo vertybinių popierių pelningumo, jis gali dar labiau sumažėti po šios savaitės FED vadovo pranešimo apie galimą pinigų kiekio didinimą ekonomikoje (ang., Quantitative easing), kuris vyksta JAV centriniui bankui superkant skolos vertybinius popierius iš bankų ir kitų investuotojų naudojant naujai išspausdintus elektroninius pinigus. Visgi, skolos reitingų agentūros kalbos apie galimą JAV skolos reitingo sumažinimą gali laikinai atsverti galimą pajamingumo mažėjimą, bent jau iki tol, kol politikai sutars dėl JAV skolos lygio pakėlimo ir tolimesnio šalies biudžeto.

Kalbant apie Lietuvą, indėlių palūkanų norma Lietuvoje šiuo metu svyruoja intervale nuo 1.7% iki 3% (12 mėn. terminuotas indėlis viename iš bankų), o vidutinė metinė infliacija 2011 m. birželio mėn. sudarė 3.2%. Vadinasi, Lietuvoje turime neigiamą realią palūkanų normą, kuri nėra naudinga indėlininkams, bet naudinga galintiems pasiskolinti pinigų už tokias palūkanas, nes skolas reikės grąžinti nuvertėjusiais pinigais (deja, dėl Lietuvos rizikos lygio, vyriausybė negali skolintis už neigiamą realią palūkanų normą). Kaip išsaugoti pinigų vertę, kad po metų galėtumėte įsigyti tą patį prekių ar paslaugų kiekį? Vienas iš galimų variantų – investavimas į kitas turto klases, kurios turi didesnę tikėtiną grąžą, bet ir didesnę riziką. Artimiausi pakaitalai vienai iš labiausiai paplitusių pinigų kaupimo priemonei – indėliui – yra taupymo lakštai, vyriausybės obligacijos, įmonių ar bankų skolos vertybiniai popieriai, obligacijų fondai, SASO (su akcijomis susietos obligacijos).

Justas Šaltinis – „Pinigų Karta“, 2011 m. liepos 15 d.

Kiek gi trūksta iki to taip dažnai įvairiose motyvacinėse ir panašaus plauko knygutėse minimo ir nuvertėjusio milijono ? Nusprendžiau atsipūsti nuo nuobodžių reportų apie organizaciją ir valdymą ir pasitelkti Excel’io pagalba ir padaryti kelis nesudėtingus skaičiavimus, kad surasčiau kiek gi reiktų man investuoti/sutaupyti, jeigu norėčiau po x metų tapti „milijonieriumi“.

Savo skaičiavimams naudosiu sudėtines palūkanas, kurios yra tikras lobis ilgalaikiam investavimui/taupymui. Nuo paprastų palūkanų jos skiriasi tuo, kad laikotarpio pabaigoje, jos pridedamos prie pradinės sumos ir vėl investuojamos taip gaunant didesnę grąžą. Daugiau apie jas galima rasti Wikipedijoje ar visagalėje Google.

Pirmoji lentelė parodo kiek pinigėlių mums pavyktų priauginti jeigu šiandien investuotume 5000 xyz valiutos vienetų su įvairiomis grąžomis. Kaip matome, susidaro ganėtinai didelis skirtumas investuojant 30-čiai metų su 3% ir 30%, tačiau aš manau, kad išlaikyti 30% grąžą per tokį laikotarpį beveik neįmanoma, tad teks pasitenkinti ženkliai mažesne investicine grąža. O ir įvairiais tyrimais įrodyta, kad vidutinė metinė grąžą investuojant į akcijų rinkas svyruoja tarp 10% ir 12%. (Paspauskite ant paveiksliuko jeigu norite pamatyti lentelę visu dydžiu.)

Antroji lentelė rodo, kiek pinigų reikėtų investuoti vienu kartu („Investuota“) būnant tam tikro amžiaus („Metai (1)“), kad pasiektumėte milijoną sulaukę 65metų. Čia taikomos dvi prielaidos: 1) investavimo grąža išliks pastovi 2) nors ir nelabai svarbi, bet: į pensiją išeisime ~65 metų (skaičiau, kažkada kažkur giliame internete, kad norima suvienodinti amžiaus limitą moterims ir vyrams išeinant į pensiją).

Išvada gana aiški: kuo ankščiau pradėsime investuoti, tuo mažiau pinigų mums prireiks.  Mano atveju, kiekvieni uždelsti metai kainuoja apie ~1300.

Tuo tarpu trečioji lentelė parodo, kaip veikia sudėtinės palūkanos + investavimas kiekvienais metais. Šiame pavyzdyje „investuota“ 5497 x valiutos 0 -iniais metais ir kasmet įnešama tokia pati suma. Investavimo grąža kaip ir antrajame pavyzdyje – 10% (šiuo metu tokias palūkanas galima gauti net už indėlį keliems mėnesiams). Investavimo laikotarpis – 30 metų. Dėl sudėtinių palūkanų, kapitalo prieauglis jau net 13-ais metais aplenkia investuotą kapitalą.

Dar pelningesnis variantas būtų investuoti ne kasmet, o kiekvieną mėnesį, taip papildomai būtų galima išlošti net 40 730 arba 1357 per metus. Žinoma, tai kainuotų šiek tiek laiko ir pastangų, tačiau negi neverta pasistengti dėl 40 tūkst. ?

Sėkmės taupant ir investuojant, juk sakoma, kad sunkmečio metu sutaupoma daugiausiai!

Kredito krizė (Credit Crunch/Crisis) – tai situacija, kurioje skolintis tampa sunkiau ( bankai sugriežtina paskolų išdavimo sąlygas) ir tai kainuoja žymiai daugiau (dėl padidėjusios palūkanų normos).

Dėl atsiradusios kredito krizės sumažėja vartotojų išlaidos (consumers spending), bankai lengvai nebeišduoda paskolų, firmos nebetenka galimybės lengvai pasiekti kapitalą, akcijų rinkos patiria milžinišką nuosmukį, nekilnojamo turto vertė krenta.  Ir visi šie veiksniai tiesiogiai arba netiesiogiai veikia šalies ekonomiką: vartotojų išlaidos dažnai sudaro apie 70 % visos ekonominės veiklos, įmonės negalėdamos pasiskolinti pinigų patiria apyvartinių lėšų stygių, o tai gali vesti prie bankroto, kas savo ruoštu reikštų ir darbuotojų atleidimą, akcijų rinkų nuosmukis skaudžia atsiliepia  investuotojams, o ir agresyvesniems pensijų fondams…

Čia pateiksiu pagrindinius indikatorius, kurie gali jums duoti šiek tiek daug informacijos apie situaciją kredito rinkoje.

1. Trumpalaikių iždo vekselių (Tresuary) pajamingumo pokyčiai parodo ar investuotojai linkę pirkti nerizikingus aktyvus. Jeigu iždo vekselių pajamingumas mažėja, tai indikuoja, kad investuotojai traukiasi iš akcijų, obligacijų ir perka saugius instrumentus taip mažindami jų (vekselių) pelningumą. Mažas pajamingumas rodo, kad investuotojai susirūpinę finansų sistema.

2. LIBOR (London Interbank Offered Rate) rodo už kokią palūkanų normą bankai yra pasiruošę skolinti lėšas kitam bankui. Kuo didesnės palūkanų normos, tuo labiau bankai nepasitiki vienas kitu.

3. Ted Spread – skirtumas tarp iždo vekselių pajamingumo ir LIBOR palūkanų normos – yra priemonė apskaičiuoti stresą kredito rinkose. Ramioje rinkoje skirtumas būna apie 0.25%. Aukštesnis skirtumas simbolizuoja susirūpinimą.

4. 30 dienų komerciniai vekseliai (commercial papers) – trumpalaikiai bankų ar kitų verslų įsiskolinimai išleisti dažnai tik keliom dienom. Aukštesnės palūkanų normos sudaro sunkumų firmoms gauti apyvartinių lėšų.

5. Aukšto pajamingumo obligacijų (High-Yield Bonds) (išleistos firmų neturinčių geros reputacijos/finansinių rodiklių) pajamingumas parodo ar investuotojai noriai prisiima riziką. Aukštesnis pajamingumas reiškia mažesnį norą skolinti tokioms firmoms.

Patogiausiai seksi šiuos rodiklius yra Economix Blog’e. Tiesa, grafikas yra apačioje, dešinėje pusėje. Duomenys atnaujinami kiekvieną dieną.